Birželio 23-čiosios vakarą
Darsūniškio parkas sulaukė daug lankytojų.
Darsūniškiečiai ir aplinkinių kaimų gyventojai
sugužėjo švęsti pačią gražiausią ir paslaptingiausią
vasarvidžio šventę - Rasos šventę.
Prie apeiginių vartų, nusiplovę
visas blogybes, svečiai dalyvavo pagoniškose Rasos
šventės apeigose, kurias vedė Vaidilė Audronė
Jodkonė iš Saulės vartų Romuvos. Merginos, iš
surinktų pievoje įvairiaspalvių gėlių, pynė vainikus
ir puošė savo galvas. O norinčios sužinoti kada
ištekėsenčios, išbandė rankos taiklumą mėtant
vainikėlius ant kupolės. Vėliau, sutemus, tuos
pačius vainikėlius plukdino tvenkinio bangelėse.
Šventės metu buvo pasveikinti
Jonai, Janės, Janinos ir Rasos. Jų galvas papuošė
ąžuolo lapų vainikai . Visi buvo vaišinami
Darsūniškio šeimininkių spaustu sūriu ir ragavo
nuostabaus skonio naminę girą.
Saulei vis labiau ritantis link
horizonto, toli aidėjo Darsūniškio etnografinio
ansamblio bei Kruonio kultūros centro moterų
vokalinio ansamblio Svaja atliekamos dainos,
kurioms pritarė visi susirinkusieji.
Trumpiausiai metų nakčiai užgulus
žemę, suliepsnojo didžiulis Joninių laužas,
sukvietęs visus drauge linksmintis ir šokti
ratelius. Buvo uždegtos baltų mitologinės stebulės
- Vėjo, Žemynos ir Laimos. Vaidilė priminė, kad
Rasos šventė turi būti švenčiama iki aušros ir iki
saulei patekant, reikia ieškoti paslaptingojo
paparčio žiedo.
Dar ilgai degė Joninių laužas,
apšviesdamas Nemuno pakrantę. Iki pat paryčių, patys
ištvermingiausieji dainavo, šoko ir sulaukė
nuostabaus reginio iš už miško kylančios saulės.
Renata Karpavičiūtė, Rasa
Lukošienė
Nuotraukų autorė Živilė
Grigonytė |